grand.LT
Anekdotai, žaidimai, paveikslėliai, sudoku ir kt.

Dienoraščiai

Miela mama...

Miela mama...
 
Gegužės 2
Pas mane viskas gerai. Kaip ir rašiau tau, dirbu statybose. Darbas sunkus,  bet  užtat draugų brigadoje susiradau. Žaidėm žaidimą "Kas užneš daugiau plytų  į 12 aukštą". Aš laimėjau. Net 6 kartus. Visiems buvo linksma,  juokėsi... Malonu, kai kito pergale džiaugiamasi. Tik brigadininkas nesijuokė.  Snustelėjęs buvo laiptinėj. Tikiuosi nesupyko dėl tos plytos, iškritusios  mano  5-jame pergalingame maratone. Jis su šalmu buvo...
 
Gegužės 3
Atėjau į darbą, brigadininkas vis dar snaudė. Kai pabandžiau pažadinti, jis  isteriškai pradėjo čiupinėtis ir šaukti "Kur mano rankinukas?". Pasirodo  prieblandoj žvilgančią plikę ir šalmą lengva supainioti. Po pietų mano brigados draugai kalbėjo apie tai, kad net kiečiausias vyras  negalėtų pabraidyti porą valandų po dar skysto cemento pamatų formas. Aš juk  šauniausias brigadoj vakar buvau. Pabraidžiau. Nakvoti stovint statybose  labai nepatogu, bet dėl gero įvaizdžio, ko nepadarysi.
 
Gegužės 4
Ryte brigadininkas nepyko, nes vis dar ieškojo savo rankinuko... Kitos brigados darbininkas, kuris smulkino sustingusį betoną prie mano kojų su  pneumatiniu kūju, buvo labai kažkuo juokingas, nes iki pietų visi darbininkai  rodė į jį dirbantį prie manęs ir juokėsi. Man irgi buvo smagu. Aš juk brigadoj  šauniausias.
 
Gegužės 5
Su brigados draugais sukirtom, kad aš neįmesiu plytos į ketvirto aukšto  lango  ertmę. Bent jau poros plytų tai tikrai ne... O aš kaime, pameni mama, mėšlą  be šakių kroviau į vežimą. Tai va, draugai pralaimėjo... Pirmi trečiosios  apdailos brigados darbininkai iš ketvirto aukšto pradėjo leistis po kokių 5  minučių. Tokie vaikinai įmitę, šustri.... Pabudau jau po pietų nuo klausimo "Ar nematei mano rankinuko?...." Sunku rinkti išbelstus dantis sulaužytomis rankomis...
 
Gegužės 29
Grįžau į darbą. Visi džiaugiasi, juokiasi...Pas mus naujas brigadininkas.  Geras toks vaikinas, su manim bendrauja, skolinasi iš manęs kokius daiktus: šalmą, darbinius batus, tavo siūtą kombinezoną su užtrauktuku užpakaly, ir vatinukę, kurią dėdė iš Bangladešo atvežė (nu su tais užjūrio  vabaliukais, nuo kurių pusė kaimo kasėsi du mėnesius)... Daba, kai aš ne tiek  apsirengęs, brigados draugai mane dviračiu vadina. Todėl kad greitas turbūt.
 
Birželio 1
Mano gimtadienį šventėme labai linksmai. Po greito gėrimo varžybų, kurias aš  laimėjau, mūsų vienas brigados draugas prisipažino, kad iki šiol šlapinasi  lovoje. Aš sujaudintas tokio atvirumo, irgi prisipažinau, kad, kai mamos  nebūdavo namie (atleisk man mama) aš nešiodavau tavo sukneles. Visi tylėjo.  O kai pasakiau, kad kai tu būdavai namie, nešiodavau tėčio sukneles, visi  pradėjo dar labiau tylėti. Tada nutariau draugus pradžiuginti istorija, kaip  mūsų kolūkyje kompiuterinis chuliganas vardu Kakeris per kompiuterizuotą  melžimo aparatą karves apkrėtė snukių, ragų, kanopų, nagų ir blakstienų  virusu.  Nuo to laiko, mane gerbia visi labiau. Bet kažkodėl brigadininkas jau nebesiskolina kombinezono su užtrauktuku užpakaly.
 
Birželio 2
Iš ryto trečioji apdailos brigada (na kuriems aš pora plytų švystelėjau) užpuolė mane. Ryškiai supainiojo su vaikinu, kurio vardas...Gintaras, Pintaras, Gydaras... Nepamenu, kaip pavadino. Mano brigados draugas juokėsi.  Keista, pamaniau. Pasakiau, kad jis ekscentriškas. Jis pasakė, kad veltui aš  jį  egzotišku apvardžiavau.. pasakė po to kai davė koja per kepenis, po to, kai  sugurino nosį su cemento lopetėle...po to, kaip su armatūra prasinešė man  per  kojas. Buvo skauda...kai pabudau. Jau buvo po pietų. Po pietų, nes mano  sumuštinius jau kažkas suvalgė. Negaila, juk žandikaulis ne kaip judėjo.
 
Birželio 3
Kažkas matė statybose mūsų buvusį brigadininką, išsidažiusį veidą Naujosios  Zelandijos tradicinėm karo spalvom. Niekas netiki. O aš norėčiau jį sutikti  ir atsiprašyti, kad su ta plyta taip gavos. Bet atsiprašiau aš brigados  draugo, kuris įsižeidė vakar dėl to, kad jį egzotišku pavadinau. Atsiprašiau  po to, kai jo klešnę netyčia užkabino mano vamzdžių lenkimo aparatas. Kažką jam ten sugadinau kišenėj. Daug visko... Draugai iš brigados minėjo  Mažąjį generolą, stačią, sipseliuką, kapšelį... Sakė kad tai jam sumalė. Aš  pažadėjau draugui, kad jam visus tuos kapšelius ir stačius nupirksiu iš  kitos algos. Bet rodos jis manęs neklausė. Jo judesiai ir skleidžiami garsai  labiau panašėjo į japonų kabuki teatrą. Iškart pradėjau gerbti labiau žmogų,  už tokį polinkį į meną.
 
Birželio 4
Meno gerbėjas į darbą neatėjo. Niekur nerandu savo vamzdžių lenkimo aparato.  Visi į mane keistai žiūri. Matyt labai pasikeičiau po to, kaip vakar spuogus  ant kaktos išsispaudžiau. Nutariau pradžiuginti kuom nors draugus. Per pietus  pabandžiau plyta numušti skrendantį balandį. Laaabai aukštai užmečiau. Numušiau, bet ne balandį. Pas mus į miestą kaimyninės respublikos premjeras  skrido. Su malūnsparniu. Brigadininkas barė. Užtat kariškiai gyrė. Pasakė,  kad vis tiek kaimyninėj respublikoj premjero reitingas ne koks buvo. Pasiūlė  karjerą karinės priešlėktuvinės gynybos sferoje. Atsisakiau. Kaip aš mesiu  brigadą, kai jie mane taip šiltai priėmė. O brigada padėkojo. Nes malūnsparnis  nutūpė... ėė.. nusileido čia pat ir nereikės atskiro laužo stogo smalai tirpdyti. Kaimyninės šalies premjero taip ir nerado...
 
Birželio 13
Gerai gyvenu čia. Beje mūsų statybas aplankė užsienio delegacija su labai  keistu sąstatu: kažkoks Naujazelandietis čiabuvis, kuris ieško mūsų buvusio  brigadininko rankinuko, japonų aktorius (taip panašus į mano buvusį bendradarbį.. ech.. nostalgija čia turbūt) ir kažkoks keistas vyriškis su kostiumu, kuris, pamatęs malūnsparnio nuolaužas, kažkaip keistai juokėsi,  iki  ašarų....
 
Tai va mama, man nenuobodu...

Atgal

3.8