• Pradžia
• » Humoras
• » Eiliuoti pasakojimai ir dainos

Eiliuoti pasakojimai ir dainos

Pasaka apie Bobulį ir Dziedulį

Menkutėj pirkutėj
Prieg ūžuolo seno
Dziedulis su bobu
Laimyngai gyveno.

Dziedulis per dzienų
Žvejojo prieg upės.
Bobulė dzieduliu
Išvyrdavo zupės.

Pavalgius bobulė
Torielkas mazgojo.
Dziedulis šiūkšlukį
Paspyrdavo koju.

Bet rozų dziedulis
Parejo be ūpo,
Ba nepagavo
Ir menko kilbuko.

Ir zupė pasdarė
Jam negardzi.
Ir boba tų vakarų
Rodės britki.

O dar tos šiūkšlukės 
Bado akis…
Supykis dziedulis 
Bobulai sakys:

-Padlagės kap suodzis,
Vieni guriniai.
Ir kų tu per dzienų,
Sakyk man, darei?

Dziedulis bobulį
Be reikalo barė.
,,Ne pyrmas cia rozas’’-
Bobulė pamanė.

- Gana tau, dzieduli,
Sakau, večeroc.
Škaradnas daraisi,
Geriau aik miegoc.

Bobulė dzieduliu 
Laškų paklojo.
Prieg pečiaus nuvejus,
Indus sumazgojo.

Dziedulis pro langų
Liūdnai pažiūrėjo,
Firankas užtraukis,
Laškon nuvėjo.

Bobulė padlages
Švariai išmazgojo.
Kantičkų paskaitius,
Dzievuliu dėkojo.

Nusvilkus rūbus
An uslano pasdėjo.
Ir pas dziedulį
In laškų nuvėjo.

Senatvė – ne šposas,
Visus kaulus maudzia.
Bobulė prieg dziedo
Šaltas kojas glaudzia.

- Aik, varla, po biesais,-
Supyko dziedulis.
Apsiautai škarpietkom,
Matiau šėpoj guli.

Vilnonių prismezgus
Be dzievo mieros,
Dar kandės inlindį
Visas sukapos.

Su kojom ladzinėm
Nesglausk prieg many,
Ba, rodos, ne laškoj 
Guliu, o grabi.

Ir šonan pastraukis,
In koldrų vyniojas.
Knarkia dziedulis, 
Net stogas kilnojas.

O nabagei bobulai
Sunku kojas trync.
,,Geriau pas susiedų
Aitau susišylc”.

Mato susiedo
Budinkus pro langų.
Ir mislys juodziausios
Jai lenda in galvų.

,,Nevyrsiu jam zupės,
Tegu pabadaus.
Pabuvis be bobos,
Nagus sau nusgrauš.

Daugiau nesišydzys
Jisai iš manį.
Ir košė an vandenio
Bus jam gardzi.

Rozu negyvensiu,
An aukšto miegosiu.
Žiponų senų
Po šonais pasklosiu”.

An dziedo pikta,
Vos rytu išaušus,
Bobulė gyvenc
Išsikraustė an aukšto.




O, kad dziedu
Gyvenimas būt nesaldus,
An aukšto dar nustempė
Jo čebatus.

Ir gulas an žipono
Seno bobulė,
Ir žiūri pro plyšį
Kų daro dziedulis.

O dziedas priskėlis
Velkas rubaškų,
Ieško čebatų-
Neranda prieg laškos.

Ir mislina dziedas,
Vyniojas autus,
,,Ir kur aš galėjau
Nukišč čebatus?

Po suolu nesdėjau, 
Prieg laškos nėra…
Ir kur ciej čebatai,
Kad juos kvaraba.

Paklausc reikia bobos,
Jinai viskų žino,
Galėc palikau čebatus
Prieg vežimo”.

- Antose, ateik,
Ratavok tu mani.
Nežnau kur čebatai, 
Katram jiej gali.

Ale pirkioj cyku,
Dziedas nuskosci.
,,Ir kur gi po biesais
Nuvej toj Antosė?”

Kaliošuosna stojas
Dziedulis surūgis
Ir aina bobulės ieškoc
Jis po ūkį.

Ir tvartų, ir kluonų-
Jis viskų apėjo.
Net išvietį dziedas
Ir tų apžiūrėjo.

,,Dzievuliau tu brangus,
Ir kas cia per cyrkai?
Pareitų graiciau
Ir išvyrtų zacyrkos.

Visi jau pavalgį,
Tuoj reiks abiedoc”.
Nežino dziedulis
Nei kų ir galvoc.

Laukia prieg lango
Valandų gerų,
O rodos paciam,
Kad ne valandų- parų.

Ir aina dziedulis 
Pas susiedkas,
Mislina, tį gal
Antosį suras.

O bobulė tuom čės
Nulipus nuog aukšto,
Kad kerta tai kerta
Šaukštų po šaukšto.

Pavalgė Antosė
Smetonos su duonu,
An aukšto dar nusnešė
Pieno uzbonų.

O tas nabagucis
Kol kaimų apėjo,
Kaliošuosna kojas
Baisiai užgėlė.

Pavargis, pailsis
Namo paržirgliojo,
Šuva nepažinis
Ir tas jį aplojo.

In pirkių inejis
Sušylc sugalvojo.
Ale pečius nekūrtas- 
Kap nabašnyko kojos.

,,Nu kų, be bobulės
Sunku bus gyvenc.
Pečių paciam 
Reikės paskūrenc”.

Mislina dziedas
Ir striokas baisus,
Kas četvergi
Išskalaus jam autus?

Alkanas, piktas…
Ir kų dar daryc?
Žarnos pradės viena kitų
Tuoj ryc.

Lašinių atsipjovis
Jis duonos pasraiko,
Dar cibulio užkąs,
Ir skanu bus, ir sveika.

Ale duona kieta,
Trekšč- nulūžo dancys.
Cik vienų turėj.
Kų be jo dar darys?




Nei valgis, nei gėris,
Nusvilkis rubaškų,
Išalkis dziedulis
Vėl gulas in laškų.

Mislina dziedas
Ir sukas galva;
,,Gal mano bobulė
Seniai negyva.

Ir nor toj Antosė
Dazbridus jau man
Ale rozu vis geriau
Nei vienam.

Pečiukų pakūrus
Man valgyc padaro…”
Suprato dziedulis-
Gerai jis gyveno.

,,Kad jinai cik sugrįšt,
Kad būt cik gyva,
Rankas išbučiuotau
Kokia man gera”.

Ir ašarų braukia
Dziedulis liūdnai,
Vienam be bobulės
An svieto blogai.

O bobulė an aukšto
Tupėdama žiūri,
Kad vienas dziedulis
Šaltoj laškoj guli.

Ir gailescis ima
Baisiausiai bobulį,
Ir lipa nuog aukšto
Žemyn pas dziedulį.




O kad jam gyvenimas 
Būt nekartus,
Nuog aukšto parsitempia
Jo čebatus.

Pūkini koldru
Ji dziedulį apklosto,
Pražilusių galvų
Jam švelniai paglosto.

Nusrengus in laškų
Lipa bobulė,
Ba reikia gi kojas
Pašyldzyc dzieduliu.

Cykiai dziedulis
Atlaidzia griekus,
Prieg jos prisiglaudis
Usnaudzia ramus.

Ir bobulė laimynga,
Jau pykc nėra noro,
Dziaugias, kad guli
Dziedulis prieg šono.

TAIGI, NEPYKIM,
NEBŪKIM PANIURĮ,
VERCYKIM ŽMOGŲ,
KATRŲ ŠONI TURIM.

Atgal