Dienoraščiai
Laiškas tėvams
Brangūs mama ir tėte! Mūsų vadovas liepė parašyti tėvams, jei matėt potvynį per televizorių ir dabar jaudinatės. Viskas gerai. Nuplovė tik vieną mūsų palapinę ir du miegmaišius. Laimė, niekas iš mūsų nenuskendo, nes tuo metu visi buvom ant kalno ir ieškojom Jono.
Paskambinkit Jono mamai ir pasakykit, kad jam viskas gerai. Rašyti jis negali, nes sugipsuotas. Man nuskilo pasivažinėti gelbėtojų džipu. Kaifas!
Niekada nebūtumėme jo radę tamsoje, jei ne žaibas. Vadovas Julius supyko ant Jono, kam tas nuėjo į kalnus vienas, niekam nesakęs. Jonas sakė, kad sakė, bet tai buvo per gaisrą, tai jis gal ir negirdėjo.
Ar žinot, kad jei padegsi dujas balionas sprogs?
Šlapios malkos nedegė, bet viena palapinė sudegė. Taip pat dalis mūsų drabužių. Petras atrodys šauniai, kol vėl ataugs plaukai.
Namo grįšim šeštadienį, jei vadovas Julius sutaisys mašiną. Dėl avarijos jis nekaltas. Stabdžiai dirbo normaliai, kai išvažiavom. Vadovas Julius sakė, kad tokioj senoj mašinoj būtinai kas nors sulūš, todėl jos jau nedraudžia. Mums atrodo, kad mašina liuks. Jam tas pats – jei ką išpurvinsim, o jei karšta kartais leidžia mums važiuoti įsikibus į priekines groteles. Kai mašinoj 10 žmonių, darosi karšta. Jis leido mums
važinėti priekaboj, kol policininkas ant plento mus sustabdė ir pasikalbėjo.
Vadovas Julius – fainas bachūras. Nesirūpinkit, jis gerai važiuoja. Tikrai!
Jis moko Rūtą vairuoti kalnuose, kai ten nėra mašinų. Viskas, ką ten matėm, tai rąstus vežantys sunkvežimiai.
Šiandien ryte visi berniokai šokinėjo nuo uolų ir plaukiojo ežere. Vadovas Julius manęs neleido, nes aš nemoku plaukti, o Jonas bijo, kad gipsas nutrauks į dugną, todėl leido pasiimti mums kanoją ir paplaukioti po ežerą.
Klasė! Po vandeniu vis dar matosi potvynio apsemti medžiai.
Vadovas Julius – ne toks bambeklis kaip kiti. Jis net nezyzė, kad užsivilktumėme gelbėjimo liemenes. Jam tenka daug laiko krapštytis prie mašinos, tai stengiamės jo netrukdyti. Atspėkit – žinot ką? Mes visi išklausėm pirmosios medicinos pagalbos kursą. Kai Redas nėrė į ežerą ir susipjaustė ranką, pamatėm, kaip reikia užrišti timpą. Mane su Algiu suvimdė, Bet vadovas Julius sakė, kad tai gali būti apsinuodijimas vištos likučiais. Jis sakė, kad irgi vemdavo, kai sėdėjo kalėjime. Aš taip džiaugiuosi, kad jis išėjo ir pasidarė mūsų vadovu. Jis sakė, kad kol sėdėjo, tikrai sužinojo, ką reikia daryti, kad gyvenimas pagerėtų.
Na, baigiu – turiu eiti. Važiuojam į miestą, kur išmesim laišką. Dėl nieko nesijaudinkit. Viskas gerai.
Bučiuoju - Valdas